Your soul is cold and it’s wet inside

From all those thoughts you leave aside

You  think you fought your fears

But they tend to seem so near

You are so strongly weak

Your weary heart can’t calmly sleep

There is no escape for you

You can’t hide like you used to

There is no point at all

For you to fight anymore

The sun is leaving Earth

While someone’s dying or giving birth

Although you don’t seem interested at all

Your tired heart beats its last song

Nemigo naktys gimdo košmarams vaikus ir anūkus

Tikrai sielos neužgydo triukšmai aplinkui ir rūkas

Miško paunksmėj snaudžia sapnų verpėjas

Nes užmigdė jį pikta raudona fėja

Tik užgroja rytinė arfa saulės spindulių

Ir maži velniūkščiai bėga kas sau, po velnių

Gražių minčių paukščiai ir vėl grįžta sukti lizdų

Nes šviesos jėgos nepalieka savo vaikų

Ar viskas turi priežastį tikrai?

O gal beprasmiška kova tiktai…

Sukasi ratu minčių begalybė

Ir niekas josios sustabdyti negali…

Vienas medis lieka audroj stiprus

Tai žmogui kartais darosi baisu

Nebijo nieko ir skaidrus dangus

Tai į paniką vėl puola žmogus…

Abejingai po lietumi supasi vėjas

Tai būti žmogumi atrodo sunku net fėjoms

Atminties šmėklos gąsdina viduje

Tik žmogus sugeba paskęst laše…

Būna dienų, kai būna kažkaip pikta, o būna dienų, kai skrajoji padebesiais, nieko negirdi ir nematai aplink. Būna, kad liūdna, o nežinai ko. O kartais saulė, rodos, kyla ir skleidžias iš tavo delnų.

Tas gyvenimas kažkoks saldžiarūgštis, jo neįmanoma apibūdinti, jo reikia paragauti. Tai netobulybė suteikia jam aitraus skonio. Bet kartu suteikia ir neišpasakyto aromato, be kurio viskas būtų taip beprasmiška…nes nebūtų ko siekti…

Niekas nėra tobulas. Kaip aš galiu reikalauti tobulumo iš kitų, kai pati esu netobulumo įsikūnijimas?

Garbės žodis, kartais norėčiau save padaryti nuovokesnę, atidesnę, ramesnę, mažiau jautrią, mažiau galvojančią, greitesnę, linksmesnę, daugiau sugebančią, labiau laikančią pusiausvyrą ir visokią kitokią…Bet…tada nebebūčiau aš, o kažkas nežmogiško, netikro, popierinio.

O kam reikia popierinio žmogaus?

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kurio niekas nebūtų apkalbėjęs ar apšmeižęs. Kad ir kaip sau bandytum įteigti, kad tau nusispjaut, bet jei išgirsti ką nors sakant kokią bjaurastį, kad ir tyliai, nuotaika gali sugesti ilgam. Ypač kai savo liežuvio netingi pamiklinti eks ‘draugės’/’draugai’. O jei dar kalbama absoliuti neteisybė, pramanas.

Kita vertus, argi verta jaudintis dėl to, ką apie tave galvoja tie žmonės, kurie tavęs nė nepažįsta? Argi ir norėtum pažinoti tokius, kurie patiki bet kuo ir nė nepažinodami ima tavęs nekęsti ir teisti? Reiktų dėkoti Alachui ir džiaugtis, kad jie patys save eliminavo iš tavo gyvenimo. Savotiška filtracija.

Gal kartais pagalvoji, kad taip gali prarasti ką nors, nes tas žmogus galvos apie tave blogai, o tu nė neturėsi progos to paneigti..?Turbūt žmogiška kartais taip mąstyti, tai tik įrodo, kad turi širdį, nesi geležinis/ė, ką čia bepridursi…Galiu džiaugtis, kad palyginus save dabar ir save tokią, kokia buvau praeityje, žymiai mažiau galvoju, kas dedasi kitų žmonių galvose. O jei ir išgirstu ką nors blogo, labai retai sau pritaikau. Gal tiesiog bėgant laikui išmoksti save labiau mylėti, nepaisant net piktų žodžių, komentarų. Reikia su savim padirbėti, o kartais tereikia laiko…

Galų gale, nereikėtų skirti nei laiko, nei dėmesio kitų žmonių plepesių apie tave apmąstymams. Kaip sakė viena mano draugė:  ‘Kai kurių žodžiai tiesiog nieko nesveria’. Ir velniop. Juk žmogau, tu žinai, kaip yra iš tikrųjų. O jeigu jiem nuo to geriau, tegu burba į sveikatą, kad tik neužspringtų.

Gaila, kad tik teko sutikti nemažai žmonių, kurie pasirodė esą veidmainiai. Ką gi, gyveni ir mokaisi. Dabar mokausi pasitikėti…

Niekas neatsitinka be reikalo. Užsiauginau storesnę odą, atsirenku žmones…

Ir šiaip, didžiuojuos savimi, nes srityje ‘man nerūpi, ką apie mane galvoja žmonės’ nemažai pažengiau. Ir gyventi šiek tiek lengviau, laisviau. Mažiau mąstai, kapstai gilyn. Ir šiaip, kodėl turėčiau galvoti, ką apie mane galvoja tie, kurie nė nesistengia pažinti tikrosios manęs?

Svarbi turėtų būti pačių artimiausių žmonių nuomonė. O visiems kitiems, kaip teko kažkur girdėt, yra vienas perspėjimas: ‘Tas, kuris rodo į tave pirštu, į save rodo trimis’. Taigi viskas grįžta atgal, dar ir trigubai.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=TOrnUquxtwA[/youtube]