Šekspyras. 18 sonetas Tu man graži kaip vasaros diena, Švelnesnė tu negu akis padangių, Kuri čia pat kaitrios ugnies pilna, Čia savo žvilgsnį ūkanomis dengia. Žiema žibintą vasaros užpūs, Nuo vėjo nubyrės kvapnusis radastas, – Taip ir jaunystės žavesys trapus Nuvys lyg pumpuras šalnos pakąstas. Tik tavo grožio vasara švytės, Ir neaptemdys jos nė valandėlės […]

Būna sunkių akimirkų, kai viskas susideda. Tu – kaip taurė, iš kurios viskas veržiasi per kraštus, kaip užviręs katiliukas vandens, lyg įsitempęs laidas žiemą, kuris tuoj trūks. Viskas, ko tau reikia – tvirtas pagrindas po kojomis. Kažkas, kas išklausytų viską, ką tu nori pasakyti, bet nesmerktų ir nesijuoktų. Kažkas tokio, kad jau vien žinojimas, kad […]

Vėjui nereikia priežasties pūsti…Snaigės irgi krenta savaime. Saulė šviečia be pastangų…Ir liūdesiui nereikia batų, kad sektų paskui. Kiekviena diena gali būt šventė ir karas…Arba ilga pauzė. Prieš kažką griaunančio vėlei. Kažkur pianino klavišais bėgioja fantazija, pučia fleitą baimė, pasislėpus po stalu. Tik toli matyti vilties žiburys. Akys išduoda, ką nutyli lūpos. Atsimuša plaštakė-svajonė į stiklą […]