• 2019 m. gruodžio mėn.
    P A T K P Š S
    « Rgp    
     1
    2345678
    9101112131415
    16171819202122
    23242526272829
    3031  

11-12-19

Būna sunkių akimirkų, kai viskas susideda. Tu – kaip taurė, iš kurios viskas veržiasi per kraštus, kaip užviręs katiliukas vandens, lyg įsitempęs laidas žiemą, kuris tuoj trūks. Viskas, ko tau reikia – tvirtas pagrindas po kojomis. Kažkas, kas išklausytų viską, ką tu nori pasakyti, bet nesmerktų ir nesijuoktų. Kažkas tokio, kad jau vien žinojimas, kad yra tas kažkas, suteiktų stiprybės eiti toliau…

Kita vertus, nėra tvirtesnio pagrindo už save patį/čią.

Ir viskas tik į gera.

Tikiuosi.

 

 

 

 

 

 

 

 

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=Olr5Bk7jm3I[/youtube]

 

 

Nusileido ant blakstienų…žiema…

Vėjui nereikia priežasties pūsti…Snaigės irgi krenta savaime.

Saulė šviečia be pastangų…Ir liūdesiui nereikia batų, kad sektų paskui.

Kiekviena diena gali būt šventė ir karas…Arba ilga pauzė. Prieš kažką griaunančio vėlei.

Kažkur pianino klavišais bėgioja fantazija, pučia fleitą baimė, pasislėpus po stalu.

Tik toli matyti vilties žiburys.

Akys išduoda, ką nutyli lūpos.

Atsimuša plaštakė-svajonė į stiklą ir krenta, krenta, krenta kaip snaigės.

Jos abejingos. Kaip ir žmonės.

Už stiklo – pūga. Už akių – liūdesys.

Toks pažįstamas, nurimęs ir užsigulėjęs kaip senas dienoraštis stalčiuose. Primenantis, ką reikia padaryti, ko nepamiršti…Kaip svoris, pririštas prie kojos, neleidžia pakilti į orą ir skristi. Nepaisant visko.

Laimė kartais išeina pasivaikščioti. Bet ji visada grįžta. O ją pavaduoja ramybė.

Mieganti pagalvės pūkuose. Pasislėpus ryto garsuose, kai viskas sustingę. Kvepianti ryto arbata. Minkšta, pūkuota ir nepretenzinga.

Bandau su ja susidraugauti…

…pabudus pamačiau, kad jau prisnigę…štai taip tyliai, paslapčia atėjo žiema…ech, greitai jau Kalėdos :) 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=olBqBoHM4zE[/youtube]

Iliuzijos apie (ne)nuostabumą.

Net jei jauties kaip trečia rankovė megztiniui, kaip penkta koja šuniui, kaip pasibaigęs pieno pakelis, kaip išbarstyta kava ant grindų, kaip nebereikalingas senas žaislas…Visada prisimink, kad tie jausmai nevisad atitinka tikrovę…Net jei tuo metu esam neįvertinti, jaučiamės sugniuždyti, palikti, išduoti…

Nesvarbu, kokių ir kiek klaidų padarysim, kokiais keliais pasuksim, ar ką didelio nuveiksim…Mes visad liksim nei daugiau, nei mažiau. O visa kita – semantika, pavadinimai, kortelės su pareigomis, prisegtos prie švarkų, banalios etiketės, pavadinimai…Liaudiškai tariant, ne šventieji puodus lipdo ir visi mes iš to pačio molio drėbti. Svarbiausia, nepamiršti žmogiškumo. Visi esam lygūs. Nepaisant to, ką turim ar ką galim. Mes juk galim tobulėti ir šitie dalykai keičias…Ir kas lieka, kai nieko (materialaus, apčiuopiamo) nebelieka? Mes. Vidinis Aš, įsitikinimai, vertybės…Verta susikurti sau stiprų pagrindą po kojomis, iš savo nuomonės ir vidinės filosofijos. Šito jokios aplinkybės, be paties sutikimo, neatims.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=0jdcOXDl-bA[/youtube]

Siekis.

Norėčiau rasti prasmę ant šaligatvio plytelės

Parašyti ant kiekvieno medžio lapo ką nors gražaus

Iškirpti širdutę iš mėnulio, kad žybsėtų akyse visiem liepsnelės

Papūsti laimės dulkių iš viršaus visiems, lai sau sninga iš dangaus

 

Medžiai būtų apmegzti rožiniu rūbu,

Ant bažnyčios stogų vyktų nemokami koncertai

Visi galėtų grožėtis kvepiančiu vanile pajūriu

O į laimę ir džiaugsmą vestų didžiuliai vartų vartai….

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=4xeZTro2lPU[/youtube]

17.

Viskas, viskas, viskas

yra beprasmiškai tyliai

štilio būsenoj net vanduo mano sielos ežere

ir akyse nudžiuvo mano svajonių medis

o žvaigždės virš namų pamiršo mirksėti

ir saulė rytais, matyt, nebepasidažo

o susigėdęs mėnulis beišlenda tik pusiau iš po debesio…

ir apgirtę nusigroja žiogai žolėj

o katinai nebemurkia

viskas, viskas, viskas

yra beprasmiškai tyliai

2011 vasara

……………………………..

Apie prasmę – ar kas nors tokią turi..? Jos paprasčiausiai nėra. There is no point in anything anyway, so there is no need to worry. Arba pastaruoju metu jos nerandu. Taip daug ko nekenčiu. Ką beketinu daryti, kad pakeisčiau ką nors, atsimušu kaip į kokią sieną. Todėl pradeda atrodyt, kad stengtis neverta.

Viskas visai ne taip, kaip kažkada įsivaizdavau…Ir tikrai ne gerąja prasme.

Oh well, praeis.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=rZRS4b8kHvg&feature=related[/youtube]

 

 

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos