Mes žinome, ko norime. Žinome, ko reikia imtis, kad mums pavyktų. Tik dažnai atrodo, kad neturim supratimo, ko norim. Kad neverta nieko imtis, nes nepavyks. Daugiausia dėl to, kad mus valdo netinkami įsitikinimai, kuriuos įdiegė aplinka, o galiausiai ėmėm juos patys kaip kokią maldelę kalbėti:

• man nepavyks
• vis tiek niekas nepadėkos ir neįvertins
• kokia prasmė
• kas man iš to
• kokia iš to nauda
• kam tai rūpi
• per daug rizikinga
• tingiu
• rytoj
• aukščiau bambos neiššoksi
• ne tau, Martynai, mėlynas dangus
• nebesvaik
• nusileisk iš padangių
• …

Aš mąstau vienaip, tu mąstai kitaip. Aš turiu savo nuomonę, jie turi kitą. Jūs mąstote vienaip, o aš kitaip. Ar verta ginčytis? Negi gyvenimas tam paprasčiausiai ne per trumpas?

Nėra kada slėptis po kauke, stengtis kažkam įtikti. Taip tik gaištamas laikas, kai būdami savimi, galime tiek daug nuveikti…

Juk niekas nedraudžia padaryti tai, ko kitų nuomone, neįstengsime.

Kol esami gyvi, niekas dar neprarasta. O kitoniškumas yra dovana, o ne prakeiksmas. Galbūt būna sunku su tuo susitaikyti, bet geriau priimti save tokius, kokie esame. Tai vienintelis kelias kažko pasiekti gyvenime.

Viso labo keli esminiai elementai: suvokti save ir atkakliai eiti pimyn, nesvarbu, kas atsitiktų. Neišduoti savęs.

Jau geriau mąstyti kitaip ir kurį laiką pabūti balta varna, bet atrasti savo tikrąją vietą, negu savo dirbtinėmis plunksnomis juokinti svietą ir alinti save emociškai.

Be to, tikiu, kad tik eidami savo keliu, jo gale rasime savo likimą.

Taigi nesvarbu, jei eini kitu keliu, negu kiti, svarbu pasirinkus savo kelią nemesti jo dėl takelio. Tiesiog kuo tvirčiausiai eiti savo linija, kartais nesiklausant aplinkos įdiegtų normų. Na ir kas, kad neatitinki standartų. O kas juos nustatė? Juk gyvenimas – ne fabrikas, ir gimėm ne ant konvejerio, tad drįskim būti kitokie. Savimi. Unikalūs, kitoniški ir visokie kitokie. Neaukokim savęs aplinkai, kuri taip dažnai keičias.

Velniop tą konformizmą, kartais verta rizikuoti, ir pamatai, kad gyveni laimingiau, ramiau ir sveikiau.

Kiekviename iš mūsų slypi bent po vieną talentą, gabumą ir kažką, ko neturi ar nesugeba niekas kitas. Visi turime kuo didžiuotis. Parodykime save pasauliui. Atsiskleiskime, paprasčiausiai būdami savimi, atskleisdami kas geriausio mumyse, užuot mėgdžioję kitus…

Išdrįskime plaukti prieš srovę, nes niekada nesi tikras, kur ji neša…

Išdrįskime atsiskleisti…

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=xlgv4JeXCvs[/youtube]

Eisiu, sakau, pas smuikininką ant stogo, pilnatis tokia ryški, o žvaigždės mirksi taip tyliai. Miestas miega, o mano mintys lydosi kažkur ant asfalto vakarykštėj dienoj…Žodžiai, klaidos, netobulybė. Eisiu, sakau pas smuikininką, paklausyt, kaip jis griežia ant stogo. Stebėsiu kiekvieną jo judesį, jo pasitikinčią povyzą, permatysiu jo sielą ir man atrodys, kad jis ne iš šio pasaulio, toks meniškas, tvirtas, kitoniškas. Jis man pagros man svarbią melodiją, kuri man primena mano pačios vidaus pasaulio apokalipses ir atgimimus, revoliucijas, šventes ir visas kvailas nelaimes. Jis grieš stovėdamas tiesiai, tvirtai, su malonumu, vėjas tampys jo palto skvernus, o mėnesiena apšvies tokį neįprastą veido profilį. Tik nakties šydas neleis matyti akių, ir gal todėl jis bus šiek tiek netikras…Užmigus mėnuliui, ištirpus žvaigždėms, jis surūkys cigarą ir palinkės man labos nakties. Ir jo šmėkla dings mano vaizduotės labirintuos. O aš palaimingai užmigsiu…Ak, argi ir jūs kartais prieš miegą neinat pasivaikščiot stogais..?

O reikėtų. Nors kartais pakrutinti uždulkėjusius vaizduotės kampelius. Nuvaikyti vorus, pamiršti skaičius ir terminus…Gal ten slepiasi idėjos, apie kurias nė neįtarei. Aplink – gražus pasaulis, bet viskas juk prasideda vidiniame mūsų įsitikinime, kokį jį aplink save susikursime.

Du kaliniai žvelgė per kalėjimo grotas. Tik vienas matė purvą, o kitas – žvaigždes.

Savo pasaulį kuriam…Nekurkim jo iš šešėlių. Palikim juos šešėlių teatrui…

Tavo išorinis pasaulis – tavo vidinis atspindys. Svarbiausia, kad nelytų ir negriaudėtų sieloj. O išoriniam – tegul nors ir tvanas, stiprios dvasios niekas nepalauš.

Įsivaizduok, matyk, regėk, jausk šviesą…ir pamatysi, kad ir aplink pradeda šviesėti…

Juk turbūt žinai, kad naivu manyti, kad kas nors ateis ir uždegs šviesą tunelio gale, jei tu atsisakai ją matyti.

Kodėl, užuot laukus, nepradėjus šviesti patiems, ir skleisti tą šviesą aplink..?

Juk tikras įkvėpimas įkvepia ir kitus…

Stebuklai nutinka.

Tik nepamiršk svajoti…

Pasaulis yra tavo, ir tavo reikalas, kokį jį aplink save sukursi.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=_4CLYKFzmoY[/youtube]

Šiandien, vienos iš kelionių autobusu metu, šalia prisėdo moteris su lazda ir tvojo man alkūne, bet mandagiai atsiprašė: „Atsiprašau, nemačiau, kad čia žmogus sėdi“. Ir dėjosi labai nustebusi. Gal aš tikrai moku būti vaiduokliu.

Keletas mano ale abstrakcijų:

Kančia mus pasiveja dažnai ir įvairiausiais būdais. Ji apsiveja apie kaklą nematoma grandine ir verčia žiovauti, įgijusi nuobodulio pavidalą. Verčia mus kentėti skausmus, plakdama ir talžydama, duria tiesiai į išduotą širdį pagaląstu peiliu. Kartais išnyra tiesiai prieš akis apsivilkusi nostalgijos apsiaustu ir primena dalykus, kuriuos seniai tarėmės pamiršę ir įveikę…

Taip, kančia, kokia ji bebūtų, moko ištvermės, skaidrina sielą, daro mus geresnius, mums ptiems dažnai to nesuprantant…Kita vertus, niekas jos nelaukia ir nenori matyti savo gyvenime. Per daug sunkiu akmeniu ji gula  kažkur, kur glaudžiasi siela, protas ir jausmai…

Yra tik vienas vienintelis būdas įveikti kančią. Ogi nuspręsti, kad tai, ką patiri, nėra jokia kančia. Šito tai ji tiesiog negali pakęsti, tuoj skrenda savo keliais šalin, pas kokį kitą sielą…Jos pamokyti.

Paprastai tariant, jei negali pakeisti situacijos, gali bent pabandyti pakeisti požiūrį į ją…Juk praeina truputis laiko ir supranti, kad buvai savo paties/ios kankinys/ė…Laikas atrišti virves ir leisti sau išeiti iš tamsos, pakaks kankintis, kankinti save. Juk mes ne sado/mazo?

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=d1vjRu3WUEE[/youtube]