Žinai, niekada iš tikrųjų nebus tos akimirkos, kai viskas, absoliučiai VISKAS bus prarasta. Galbūt taip ATRODYS, bet taip niekada nėra. Juk visada kažkas lieka. Ir tas kažkas esi TU. Taip, TU, Žmogau. Tavo dvasia, kuri, bent teoriškai, nepalaužiama, o teisingai ją užkūrus (ne kaip pečių, bet panašiai), šį bei tą būtų galima nuveikti… Kartais, kai […]

Kas man labiausiai patinka šiame pasauly, tai  jo sugebėjimas atrodyti visiškai kitaip kitą dieną. Ir visai nesvarbu, kaip tu jį iškeiki ir jo nekenti, kitą dieną jis gali pasirodyti visai tobulas toks, koks yra. Neapykanta kaip savotiškas gaisras tavo viduj. Gal ir gerai, prieš statant ką nors naujo, kartais reik išdeginti tai, kas sena. O […]

Žodžiai, ilgiausiai tūnantys širdies plotuose ir galvos smegenų arimuose yra patys nuoširdžiausi, labiausiai išjausti ir niekada nepasakyti. Neišėję į viešumą. Nutylėti. Nukąstos jų galūnės. Nukramtytais lūpų kampais sustabdyti garsai, neišvydę pasaulio. Nenustebinę ir nepradžiuginę, nenuvylę ir nieko nepakeitę. Jie liko, o gal ištirpo akių atspindžiuose, sustingo pirštų galiukuose, sudužo ašarų lietumi į žemę. Tiesa. Paslaptys. […]