Būna dienų, kai būna kažkaip pikta, o būna dienų, kai skrajoji padebesiais, nieko negirdi ir nematai aplink. Būna, kad liūdna, o nežinai ko. O kartais saulė, rodos, kyla ir skleidžias iš tavo delnų.

Tas gyvenimas kažkoks saldžiarūgštis, jo neįmanoma apibūdinti, jo reikia paragauti. Tai netobulybė suteikia jam aitraus skonio. Bet kartu suteikia ir neišpasakyto aromato, be kurio viskas būtų taip beprasmiška…nes nebūtų ko siekti…

Niekas nėra tobulas. Kaip aš galiu reikalauti tobulumo iš kitų, kai pati esu netobulumo įsikūnijimas?

Garbės žodis, kartais norėčiau save padaryti nuovokesnę, atidesnę, ramesnę, mažiau jautrią, mažiau galvojančią, greitesnę, linksmesnę, daugiau sugebančią, labiau laikančią pusiausvyrą ir visokią kitokią…Bet…tada nebebūčiau aš, o kažkas nežmogiško, netikro, popierinio.

O kam reikia popierinio žmogaus?