Būna dienų, kai būna kažkaip pikta, o būna dienų, kai skrajoji padebesiais, nieko negirdi ir nematai aplink. Būna, kad liūdna, o nežinai ko. O kartais saulė, rodos, kyla ir skleidžias iš tavo delnų. Tas gyvenimas kažkoks saldžiarūgštis, jo neįmanoma apibūdinti, jo reikia paragauti. Tai netobulybė suteikia jam aitraus skonio. Bet kartu suteikia ir neišpasakyto aromato, […]

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kurio niekas nebūtų apkalbėjęs ar apšmeižęs. Kad ir kaip sau bandytum įteigti, kad tau nusispjaut, bet jei išgirsti ką nors sakant kokią bjaurastį, kad ir tyliai, nuotaika gali sugesti ilgam. Ypač kai savo liežuvio netingi pamiklinti eks ‘draugės’/’draugai’. O jei dar kalbama absoliuti neteisybė, pramanas. Kita vertus, argi verta jaudintis […]

Mes žinome, ko norime. Žinome, ko reikia imtis, kad mums pavyktų. Tik dažnai atrodo, kad neturim supratimo, ko norim. Kad neverta nieko imtis, nes nepavyks. Daugiausia dėl to, kad mus valdo netinkami įsitikinimai, kuriuos įdiegė aplinka, o galiausiai ėmėm juos patys kaip kokią maldelę kalbėti: man nepavyks vis tiek niekas nepadėkos ir neįvertins kokia prasmė […]

Aš mąstau vienaip, tu mąstai kitaip. Aš turiu savo nuomonę, jie turi kitą. Jūs mąstote vienaip, o aš kitaip. Ar verta ginčytis? Negi gyvenimas tam paprasčiausiai ne per trumpas? Nėra kada slėptis po kauke, stengtis kažkam įtikti. Taip tik gaištamas laikas, kai būdami savimi, galime tiek daug nuveikti… Juk niekas nedraudžia padaryti tai, ko kitų […]

Eisiu, sakau, pas smuikininką ant stogo, pilnatis tokia ryški, o žvaigždės mirksi taip tyliai. Miestas miega, o mano mintys lydosi kažkur ant asfalto vakarykštėj dienoj…Žodžiai, klaidos, netobulybė. Eisiu, sakau pas smuikininką, paklausyt, kaip jis griežia ant stogo. Stebėsiu kiekvieną jo judesį, jo pasitikinčią povyzą, permatysiu jo sielą ir man atrodys, kad jis ne iš šio […]