Kančia mus pasiveja dažnai ir įvairiausiais būdais. Ji apsiveja apie kaklą nematoma grandine ir verčia žiovauti, įgijusi nuobodulio pavidalą. Verčia mus kentėti skausmus, plakdama ir talžydama, duria tiesiai į išduotą širdį pagaląstu peiliu. Kartais išnyra tiesiai prieš akis apsivilkusi nostalgijos apsiaustu ir primena dalykus, kuriuos seniai tarėmės pamiršę ir įveikę…

Taip, kančia, kokia ji bebūtų, moko ištvermės, skaidrina sielą, daro mus geresnius, mums ptiems dažnai to nesuprantant…Kita vertus, niekas jos nelaukia ir nenori matyti savo gyvenime. Per daug sunkiu akmeniu ji gula  kažkur, kur glaudžiasi siela, protas ir jausmai…

Yra tik vienas vienintelis būdas įveikti kančią. Ogi nuspręsti, kad tai, ką patiri, nėra jokia kančia. Šito tai ji tiesiog negali pakęsti, tuoj skrenda savo keliais šalin, pas kokį kitą sielą…Jos pamokyti.

Paprastai tariant, jei negali pakeisti situacijos, gali bent pabandyti pakeisti požiūrį į ją…Juk praeina truputis laiko ir supranti, kad buvai savo paties/ios kankinys/ė…Laikas atrišti virves ir leisti sau išeiti iš tamsos, pakaks kankintis, kankinti save. Juk mes ne sado/mazo?

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=d1vjRu3WUEE[/youtube]