Aš mąstau vienaip, tu mąstai kitaip. Aš turiu savo nuomonę, jie turi kitą. Jūs mąstote vienaip, o aš kitaip. Ar verta ginčytis? Negi gyvenimas tam paprasčiausiai ne per trumpas?

Nėra kada slėptis po kauke, stengtis kažkam įtikti. Taip tik gaištamas laikas, kai būdami savimi, galime tiek daug nuveikti…

Juk niekas nedraudžia padaryti tai, ko kitų nuomone, neįstengsime.

Kol esami gyvi, niekas dar neprarasta. O kitoniškumas yra dovana, o ne prakeiksmas. Galbūt būna sunku su tuo susitaikyti, bet geriau priimti save tokius, kokie esame. Tai vienintelis kelias kažko pasiekti gyvenime.

Viso labo keli esminiai elementai: suvokti save ir atkakliai eiti pimyn, nesvarbu, kas atsitiktų. Neišduoti savęs.

Jau geriau mąstyti kitaip ir kurį laiką pabūti balta varna, bet atrasti savo tikrąją vietą, negu savo dirbtinėmis plunksnomis juokinti svietą ir alinti save emociškai.

Be to, tikiu, kad tik eidami savo keliu, jo gale rasime savo likimą.

Taigi nesvarbu, jei eini kitu keliu, negu kiti, svarbu pasirinkus savo kelią nemesti jo dėl takelio. Tiesiog kuo tvirčiausiai eiti savo linija, kartais nesiklausant aplinkos įdiegtų normų. Na ir kas, kad neatitinki standartų. O kas juos nustatė? Juk gyvenimas – ne fabrikas, ir gimėm ne ant konvejerio, tad drįskim būti kitokie. Savimi. Unikalūs, kitoniški ir visokie kitokie. Neaukokim savęs aplinkai, kuri taip dažnai keičias.

Velniop tą konformizmą, kartais verta rizikuoti, ir pamatai, kad gyveni laimingiau, ramiau ir sveikiau.

Kiekviename iš mūsų slypi bent po vieną talentą, gabumą ir kažką, ko neturi ar nesugeba niekas kitas. Visi turime kuo didžiuotis. Parodykime save pasauliui. Atsiskleiskime, paprasčiausiai būdami savimi, atskleisdami kas geriausio mumyse, užuot mėgdžioję kitus…

Išdrįskime plaukti prieš srovę, nes niekada nesi tikras, kur ji neša…

Išdrįskime atsiskleisti…

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=xlgv4JeXCvs[/youtube]