Mylėdamas rizikuoji būti atstumtas. Tikėdamas rizikuoji nusivilti. Bet rizikuoti būtina, nes didžiausia rizika – niekuo nerizikuoti. Žmogus, kuris niekuo nerizikuoja, nieko nenuveikia, nieko nemato, nieko neturi ir yra niekas. Jis negali išmokti, jausti, keistis, augti, mylėti ir gyventi. (Nežinomas autorius)
Nesvarbu, ką darytum, visada atsiranda skeptikų, kurie randa prie ko prisikabinti. Nepaisant milžiniškų pastangų, vis tiek atsras nepatenkintųjų burbuliuotojų. Regis, kad švaistymasis komentarais (tarsi būtume tobuli išminčiai) yra įaugęs mums į kraują.
Ar verta dėl kritikos baimės nesiekti savo tikslų? Ar verta dėl kandžių pastabų mesti savo svajones? Dėl sarkastiškų šypsenėlių ir ironiško juoko – likti ten, kur esi?
Juk gyvenimas tik vienas. Ir visiems vis tiek neįtiksi. Kodėl tiesiog nedarius to, ką nori daryti, ir eiti ten, kur norisi? Juk žodžiai ir tėra tik žodžiai. Jie įgyja galios tik tada, kai jais patikima.
Net ir garsūs, nusipelnę dainininkai patiria pasipriešinimą. Pavyzdžiui, Taylor Swift paskyrė dainą (‘Mean’) žmonėms, kurie nekonstruktyviai kritikuoja viską, ką ji daro:
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=jYa1eI1hpDE&ob=av2e[/youtube]
Visi mes kažkuo apdovanoti, taip pat ir kuo nors nuskriausti. Koks jis bebūtų, gyvenimas vis tiek yra dovana, nes gali ko nors pasiekti, kuo nors užsiimti. Svarbu išdrįsti imtis veiksmų, kurių seniai norėta imtis, bet galbūt kelią užkirto baimė.
Kuo dažniau mesti sau iššūkius (vienam iššūkis – pradėti lankyti baseiną, o kam – pradėti mokytis naujos kalbos ar pakeisti darbą). Taip besielgiant, po truputį plečiama komforto zona, žmogus ima teigiamiau vertinti save, didėja tikėjimas savimi.
Rizika – gyvenimo dalis. Kiekvieną kartą išlipdamas iš lovos rizikuoji. Negali užsidaryti ir pasislėpti nuo gyvenimo, nuo savo baimių. Anksčiau ar vėliau jos tave ras. Vienintelis būdas nugalėti baimes – bėgti tiesiai į jas.
Gal jau metas išbandyti ką nors naujo?