• 2017 m. gruodžio mėn.
    P A T K P Š S
    « Rgp    
     123
    45678910
    11121314151617
    18192021222324
    25262728293031

Reikia. Atsimerkti.

Kelionės į pasaulį, kaip ir kelias į save, visada veda į dvasinį pakylėjimą. Neįmanoma sėdėti ant pasaulio krašto, žiūrėti į mėnulį ir galvoti apie rytoj. Sunku skaičiuoti žvaigždes ir prisiminti, kas buvo ar bus. Užtenka įsiklausyti į žiogų čirškimą, pakelti akis į nesibaigiantį dangų ir suvokti, koks esi mažytis…Su savo kvailais skundais, kurių pats ar pati po metų neprisiminsi.

Mes gyvename taip gerai, kad leidžiame sau prabangą jaudintis dėl niekų, nejausdami gėdos skundžiamės pramanytais dalykais (kad ir dėl prastėjančios kriminogeninės situacijos – kada paskutinį kartą jus užpuolė?). Prisigalvojame problemų ten, kur jų nėra, tad nieko keisto, kad pavargstame ir nebematome nieko gražaus…

Ar daug žmogui reikia? Atsimerkti. Išmokti vertinti tai, ką turi.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=lDGpsnqRk0Y[/youtube]

Kiekvienas gali.

Vakar turėjau nuostabią galimybę susitikti su amerikiečių rašytoju Steven Janke, „The Kykuit Bunker“ autoriumi. Kadangi aš ir bendrakursiai vertėme jo knygą (tai buvo mūsų praktika), gavome puikią progą užduoti mums rūpimus klausimus. Mane domino daugelis dalykų (kas jį įkvėpė tapti rašytoju ir pan.), bet labiausiai man įstrigo atsakymas į klausimą „Ar kiekvienas gali tapti rašytoju?“.

Rašytojo nuomone, kiekvienas ir taip yra rašytojas, net jei nepublikuoja savo kūrybos. Jei jauti didžiulę aistrą ir atsidavimą rašymui, gali tapti rašytoju. Tai yra daugiau nei hobis, daugiau nei tiesiog susidomėjimas. Tai gali kiekvienas, kuris to pakankamai nori. Paklausus, ar nebuvo baisu, jog sulauks kritikos, knygos autorius atsakė, jog žmogus yra daugiau nei gyvūnas, žmogus yra mąstanti būtybė, todėl privalo dalytis savo idėjomis su pasauliu. Be to, visada bus žmonių, kuriems patiks tavo mintys, kaip ir visada bus tų, kuriems knyga nepatiks. Taip pat svarbu turėti savo palaikymo komandą gyvenime – šeimą, mylimą žmogų ar draugą.

Pats susitikimas mane įkvėpė. Kam? Gal gyvenimui. Gal kai kuriems darbams…Ne kasdien sutinki tokį šviesų žmogų. Be to, visad svajojau sutikti rašytoją…Kas sakė, jog svajonės nesipildo?

Įkvėpimui:

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=mnevDqXUMo8[/youtube]

Laimingas žmogus.

Koks žmogus yra laimingas?

Ar tas, nuo kurio veido niekada nedingsta šypsena?

Galbūt.

O jei nesijuokia jo akys?

Aš manau, kad laimingas tas, kurio viduje – harmonija.

Toks žmogus netrokšta per daug, bet kažko kantriai siekia, tik ne tiek, kad pamirštų pastebėti, kas aplink.

Jis visad ramus. Jo akyse – ta keista ramybė ir supratimas. Angeliška šviesa. Tartum jos sakytų: „Viskas bus gerai, tai, dėl ko jaudiniesi, nėra taip svarbu“.

Jį sunku įžeisti ir suerzinti.

Jis ištiesia pagalbos ranką.

Jis neleidžia kitiems aiškinti, kaip jam gyventi, taip pat nesikiša į kitų reikalus.

Jis niekam nepavydi, nesikeikia ir neburnoja.

Jis tik eina savo keliu ir linki kitiems sėkmės.

Jo rankos gal ir pustuštės, bet siela kupina gerumo ir laimės.

Štai tokiu žmogumi noriu būti.

Tavo gyvenimas gerėja, kai tu gerėji. (Brian Tracy)

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=o4LsDPdD4T4[/youtube]

 

Tvarkant praeities stalčius ir lentynas…

Atlikdama generalinę tvarką savo lentynose, stalčiuose ir visuose kituose užkaboriuose radau daugybę įdomių dalykėlių.

Na, gal ir ne tokių įdomių, bet man svarbių. Tarkime, darželio laikų piešinių albumą. Jame – vienas kartono lakštas, kuriame, būdama penkerių, įspaudžiau savo rašaluotą rankutę. Pridėjusi šiandieninę savąją ranką pajutau, kad net nespėjau suvokti, kur tie šešiolika metų dingo.

(Čia reikėtų pastebėti, kad nėra taip, jog šešiolika  metų nesitvarkiau, tiesiog nuvalydavau dulkes ir neatkreipdavau dėmesio).

Nemėgstu nostalgijos jausmo. Gal todėl neperžiūrinėju nuotraukų. Ir nekaupiu jų. Juk vis tiek negrįši į praeitį, net jei norėtum (nebent vaizduotėje).

O aukščiausioj lentynoj toliau gulės fleita ir piešiniai, kurių nesiryžau išmesti, nuotraukos, kurias peržiūrėsiu kada nors, keli žaidimai „anūkams“ (kurių tikrai nesiruošu turėti).

Vis dėlto daug ko atsikračiau ir pajutau palengvėjimą.

Kartais taip gera, o kartu ir sveika palikti praeitį už durų.

Net jei ji būtų nuostabi. O gal tragiška. Ilgainiui darosi sunku ją nešti.

Ir gyveni dabar.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=pzyG9ZFJu-A&feature=related[/youtube]

Ar įmanomas gyvenimas be rizikos?

Mylėdamas rizikuoji būti atstumtas. Tikėdamas rizikuoji nusivilti. Bet rizikuoti būtina, nes didžiausia rizika – niekuo nerizikuoti. Žmogus, kuris niekuo nerizikuoja, nieko nenuveikia, nieko nemato, nieko neturi ir yra niekas. Jis negali išmokti, jausti, keistis, augti, mylėti ir gyventi. (Nežinomas autorius)

Nesvarbu, ką darytum, visada atsiranda skeptikų, kurie randa prie ko prisikabinti. Nepaisant milžiniškų pastangų, vis tiek atsras nepatenkintųjų burbuliuotojų. Regis, kad švaistymasis komentarais (tarsi būtume tobuli išminčiai) yra įaugęs mums į kraują.

Ar verta dėl kritikos baimės nesiekti savo tikslų? Ar verta dėl kandžių pastabų mesti savo svajones? Dėl sarkastiškų šypsenėlių ir ironiško juoko – likti ten, kur esi?

Juk gyvenimas tik vienas. Ir visiems vis tiek neįtiksi. Kodėl tiesiog nedarius to, ką nori daryti, ir eiti ten, kur norisi? Juk žodžiai ir tėra tik žodžiai. Jie įgyja galios tik tada, kai jais patikima.

Net ir garsūs, nusipelnę dainininkai patiria pasipriešinimą. Pavyzdžiui, Taylor Swift paskyrė dainą (‘Mean’) žmonėms, kurie nekonstruktyviai kritikuoja viską, ką ji daro:

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=jYa1eI1hpDE&ob=av2e[/youtube]

Visi mes kažkuo apdovanoti, taip pat ir kuo nors nuskriausti. Koks jis bebūtų, gyvenimas vis tiek yra dovana, nes gali ko nors pasiekti, kuo nors užsiimti. Svarbu išdrįsti imtis veiksmų, kurių seniai norėta imtis, bet galbūt kelią užkirto baimė.

Kuo dažniau mesti sau iššūkius (vienam iššūkis – pradėti lankyti baseiną, o kam – pradėti mokytis naujos kalbos ar pakeisti darbą). Taip besielgiant, po truputį plečiama komforto zona, žmogus ima teigiamiau vertinti save, didėja tikėjimas savimi.

Rizika – gyvenimo dalis. Kiekvieną kartą išlipdamas iš lovos rizikuoji. Negali užsidaryti ir pasislėpti nuo gyvenimo, nuo savo baimių. Anksčiau ar vėliau jos tave ras. Vienintelis būdas nugalėti baimes – bėgti tiesiai į jas.

Gal jau metas išbandyti ką nors naujo?

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos