Atlikdama generalinę tvarką savo lentynose, stalčiuose ir visuose kituose užkaboriuose radau daugybę įdomių dalykėlių.

Na, gal ir ne tokių įdomių, bet man svarbių. Tarkime, darželio laikų piešinių albumą. Jame – vienas kartono lakštas, kuriame, būdama penkerių, įspaudžiau savo rašaluotą rankutę. Pridėjusi šiandieninę savąją ranką pajutau, kad net nespėjau suvokti, kur tie šešiolika metų dingo.

(Čia reikėtų pastebėti, kad nėra taip, jog šešiolika  metų nesitvarkiau, tiesiog nuvalydavau dulkes ir neatkreipdavau dėmesio).

Nemėgstu nostalgijos jausmo. Gal todėl neperžiūrinėju nuotraukų. Ir nekaupiu jų. Juk vis tiek negrįši į praeitį, net jei norėtum (nebent vaizduotėje).

O aukščiausioj lentynoj toliau gulės fleita ir piešiniai, kurių nesiryžau išmesti, nuotraukos, kurias peržiūrėsiu kada nors, keli žaidimai „anūkams“ (kurių tikrai nesiruošu turėti).

Vis dėlto daug ko atsikračiau ir pajutau palengvėjimą.

Kartais taip gera, o kartu ir sveika palikti praeitį už durų.

Net jei ji būtų nuostabi. O gal tragiška. Ilgainiui darosi sunku ją nešti.

Ir gyveni dabar.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=pzyG9ZFJu-A&feature=related[/youtube]