Kelionės į pasaulį, kaip ir kelias į save, visada veda į dvasinį pakylėjimą. Neįmanoma sėdėti ant pasaulio krašto, žiūrėti į mėnulį ir galvoti apie rytoj. Sunku skaičiuoti žvaigždes ir prisiminti, kas buvo ar bus. Užtenka įsiklausyti į žiogų čirškimą, pakelti akis į nesibaigiantį dangų ir suvokti, koks esi mažytis…Su savo kvailais skundais, kurių pats ar pati po metų neprisiminsi.

Mes gyvename taip gerai, kad leidžiame sau prabangą jaudintis dėl niekų, nejausdami gėdos skundžiamės pramanytais dalykais (kad ir dėl prastėjančios kriminogeninės situacijos – kada paskutinį kartą jus užpuolė?). Prisigalvojame problemų ten, kur jų nėra, tad nieko keisto, kad pavargstame ir nebematome nieko gražaus…

Ar daug žmogui reikia? Atsimerkti. Išmokti vertinti tai, ką turi.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=lDGpsnqRk0Y[/youtube]