Žodžiai, ilgiausiai tūnantys širdies plotuose ir galvos smegenų arimuose yra patys nuoširdžiausi, labiausiai išjausti ir niekada nepasakyti. Neišėję į viešumą. Nutylėti. Nukąstos jų galūnės. Nukramtytais lūpų kampais sustabdyti garsai, neišvydę pasaulio. Nenustebinę ir nepradžiuginę, nenuvylę ir nieko nepakeitę. Jie liko, o gal ištirpo akių atspindžiuose, sustingo pirštų galiukuose, sudužo ašarų lietumi į žemę. Tiesa. Paslaptys. Gilus širdies vandenynas, atminties kampeliai…Žodžiai, po vieną, po du, ištisi jų verpetai…

Nors ne viską žodžiais galima pamatuoti. Juk vienu žodžiu „skauda“ neapibūdinsi visos amplitudės to jausmo, kurį jauti. O į „atsiprašau“ telpa dar daugiau spalvų, minčių ir emocijų. Kartais tų prakeiktų žodžių nė nereikia. Negi neparašyta ant katos, negi nematyti akyse, negi nepasako išraiška, kūno kalba. Teisingai kažkas yra pasakęs, kad tikras draugas girdi tave net tada, kai nieko nesakai…

Ir kaip Mažasis Princas sakė: ‘kalba – nesusipratimų šaltinis’. Ir šiaip, matyt, kas svarbiausia, ne tik kad nematoma akimis, bet ir negirdima ausimis. Tik pajausti gali…

Ir gal jei vieną kartą mes visi užsičiauptume, gal mūsų širdys pradėtų kalbėti.

Galbūt.