Kas man labiausiai patinka šiame pasauly, tai jo sugebėjimas atrodyti visiškai kitaip kitą dieną. Ir visai nesvarbu, kaip tu jį iškeiki ir jo nekenti, kitą dieną jis gali pasirodyti visai tobulas toks, koks yra.
Neapykanta kaip savotiškas gaisras tavo viduj. Gal ir gerai, prieš statant ką nors naujo, kartais reik išdeginti tai, kas sena. O juk žinia, derlingesnės žemės ir vaisių gausesnį neša.
Gal dėl to, kad nesugebėjau įgyvendinti savo planų. Po to per daug panirau į svajones. O realybė mane skaudžiai bloškė žemėn. Ir tada viskas atrodo taip netobula…
Daugiau jokių planų. Jokių grafikų. Ir kvailų tvarkaraščių. Aš poniutė, kuri mokosi laužyt taisykles.
Šiandien triskart sau tai įrodžiau. O daugiau jokių įrodinėjimų. Niekam. Nebent sau.
Ir vis tiek daug pažengiau. Gyvenu truputį garsiau.
Prisiminiau kaip svajoti ir įsijausti. Ir man nesvarbu, kad tai niekad neišsipildys. Kai kurioms svajonėms geriau nepalikti svajonių lygmens. Pasvajoji, ir užtenka. Galų gale, kam tada jos būtų reikalingos, jei viskas būtų įgyvendinta? O va, dabar yra kur judėti.
Į nieką nemainyčiau vaizduotės ir gebėjimo svajoti. Net į gebėjimą suprasti fiziką, šokti flamenko, švilpauti, žodžiu, į nieką.
Kai jau šito nebegalėsiu, tada galėsit sakyt, miriau.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=dl83qHArfO8&feature=related[/youtube]
aprile
/ 2011-08-18Svajonėse būna gera Dabar galvoju, kad svajoju mažai. Seniau rodos buvo daugiau svajonių. Tik kartais labai norisi, kad svajonės bent kiek išsipildytų…
Simona
/ 2011-08-27Tikrai būna Svajonės ir yra visa ko pradžia, o jos turi polinkį pildytis, tik reikia labai norėti, pasistengti ir tikėti 😉 (kaip toj pasakoj apie Smaragdų miesto burtininką). Svarbu nesiliauti svajoti, nes tik tada žmogus eina tobulėjimo keliu…