Gyvename laikais, kai kosmoso erdvę skrodžia žmogaus sukurti erdvėlaiviai, didžiausius atstumus sugebame įveikti per kelias valandas, naujausias žinias gauti per kelias sekundes. Kažkuria prasme mums tapo daug lengviau susisiekti su užsienyje gyvenančiais draugais ir pažįstamais, nei su savo namiškiais. Mes taip atitolome vieni nuo kitų, kad retas kuris varginasi pereiti kelis kvartalus , kad susitiktų su seniai matytu draugu, bet užtat niekad nepatingi parašyti „Kaip laikaisi?“ kuriam nors pažįstamam į Australiją. Mes tiesiog atitolstam, tampam abejingesni. Ar kas nors dar palaiko ryšį su kaimynais? (Turiu omeny ne tik „labas-viso gero“ lygyje.)

Tas visuotinis abejingumo virusas. Mes mažiau bendraujam, o daugiau komunikuojam. Maždaug, aš tau parašysiu ten ir ten, atsiųsiu per tą ir tą. Mes dalinamės informacija, bet pamirštam emocijas. Vis siekiam naudos. Tarsi mums ant kaktos būtų parašyta į smegenis įdiegta programa: „Kokia iš to nauda?“. Ir ieškoma naudingų draugų, naudingų pažinčių, vis galvojant, ką čia geresnio išpešus. Ar kas nors dar randa laiko atverti širdį ir nuoširdžiai, akis į akį pakalbėti? Ar kas nors dar randa laiko išklausyti?

Juk dažniausiai nė nesiklausom. Žiūrim bukom akim ir galvojam, ką reikės gaminti vakarienei, ką reikia padaryti rytojui, kaip nepamiršti apmokėti sąskaitų…Linksim galva ir sakom, kad viską suprantame. Girdime žodžius, bet nesiklausome jų prasmės. Mūsų dažniai skiriasi, mes vieni kitų dažnai „nepagauname“, nebeturime kantrybės pasistengti suprasti. O juk kartais tiek daug slypi už paviršinio fasado…

Mes tiesiog skubam. Į niekur. Mes nepatenkinti, ir norim, kad tas nepasitenkinimas greičiau baigtųsi. Teisinamės kalnais nenudirbtų darbų, spaudžiančiais terminais, šaltais žmonėmis, kurie mūsų neįvertina…Kiauras dienas stumiame „naudingai“ siekdami tikslų, kurie mūsų greičiausiai nepadarys amžinai laimingų ir kaldami pinigus, kurių į kapus nenusinešim. Pamirštam pusiausvyrą ir kartais patys save nuvarginame. Pailsime ir vėl lekiame. Ir vėl skundžiamės. Ir kritikuojam. Visus aplink, save. Pamirštam, kad viskas turi ir kitą pusę. Ir absoliutaus blogio nėra. Visi turi ir trūkumų, ir privalumų…Ir nuo mūsų požiūrio dažnai priklauso, kaip jausimės, kaip reaguosim…

Juk nėra VISKAS blogai. Šitas jaunimas ne ką blogesnis už visų praėjusių kartų atstovus. Nepaisant vyresnių žmonių skundų apie tai, koks jis išgedęs. Ne visada yra taip, kaip atrodo. Ne visada tylintis studentas nieko neišmano. Net jei dėstytojai taip mano, ne visi vienodai atsiskleidžia. Kartais žmogus turi milžinišką potencialą, bet aplinkiniai to nepastebi, arba nesugeba įvertinti.

Kartais mes būnam tiesiog AKLI šviesiajai gyvenimo pusei. KURTI vienas kitam. Ambicingi, bet pamiršę tikrąsias vertybes. Kategoriškai nusiteikę ir skubantys į niekur. Pasistenkim pažiūrėt į save iš šono ir pagalvot, gal kartais tokiame elgesyje atpažįstame save? Pabandykim ką nors pakeist. Pradėkim nuo savęs. Šiandien.