Keletas piešinėjimo prie kavos rezultatų:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pastebėjau, kad kuo geresnė nuotaika, tuo nupieštos formos būna aptakesnės, o kuo labiau ji krypsta į melancholišką pusę, tuo labiau linijos gaunasi kampuotos…Abstrakcijos kažkokios. Gal panaudosiu tapetams Arba sudėsiu kokius šešis tokius paveikslėlius į vieną, ir padarysiu vieną paveikslą…

Dar norėjau pasidaryt naujus auskarus. Kaip tik turiu visas reikiamas priemones. Ir vaizdinys jau šioks toks sukasi prieš akis apie galutinį rezultatą.

Kaip smagu ką nors kurti! Ir visiškai nesvarbu, kas tai. Esmė glūdi pačiame kūrybos procese. Tarsi išlaisvinama kažkokia gerybinė, užslėpta energija, kuri verčia geriau jaustis. Beveik galima sulyginti su vaiko džiaugsmu žaisti. O juk ir suaugusiam žmogučiui reikia kažkaip savo sielą kitoniškai pradžiuginti.

Kiek save pamenu, niekaip negalėjau rasti, kokį aš turiu talentą, pomėgį, hobį, vadinkit, kaip norit. Ir atrodė, kad visi kiti tikrai turi. Ir dar taip aiškiai tai žino! Vieni šoka, kiti dainuoja, dar kiti piešia, fotografuoja, groja kuo nors, kitaip tariant, išreiškia save dažnai ir nuostabiai įvairiais būdais. O aš, net ir dabar negalėčiau tvirtai pasakyt, kad radau save. Per mažai visko išbandyta.

Bet tikrai žinau, kad kai surasiu kažką tokio, laikysiu įsikibusi ir kantriai tobulėsiu toliau. Juk kiekvienas nori kažkaip save įprasminti, išreikšti. O to man kaip tik ir trūksta.

Kita vertus, nesu tokia jau ir beviltiška. Gal tiesiog darysiu tai, kas patinka, labiausiai traukia. Tik reikia jokiais būdais nežudyti minčių ir idėjų. Išbandysiu visko po truputį. Gal dar kažkiek ir atmetimo principu, išbrauksiu, ko tikrai nenorėčiau.

Ką aš mėgstu? Hmm. O, prisiminiau, vakar autobuse viena jauna, prie manęs prisėdus moteris mezgė. Jau numezgiau daaaaug šalikų, rankinukų, liemenę ir kojines, gal atidėsiu močiutystei šitą hobį. Paskui prisimenu, kad mačiau kažkokį vyrą, ant tilto fotografuojantį geležinkelio stoties grožį. Man visai patinka fotografuoti. Su savo visiškai paprastu fotoaparatu. O be to, sako, kad tikram fotografui reikia padaryti 10 000 kadrų, kad padarytų tikrai gerą kadrą. Nežinau, kur tai perskaičiau, bet kai pagalvoji, kažkiek tiesos tame visai gali būti.

Dar man, be abejonės, patinka muzika (klausyti), be jos tikrai negalėčiau gyventi. Būtų beveik tas pats, kaip atimti pasauliui spalvas.

M, mėgstu daryti papuošalus (auskarus), kažkada bandžiau kolekcionuoti tiltų nuotraukas, bet pabodo. Kaip architektūros detalės, mane be proto jie buvo apžavėjč, kaip ir bokštai su laikrodžiais.

Gal ir dar daugau turiu ‘tų potraukių’, tarkim, pakeisti kokio nos seno daikto išvaizdą, rašyti, rinkti mintis ir citatas…neseniai atradau, kad mėstu skaityti knygas, šią vasarą perskaičiau daugiau, nei per visą gyvenimą…(ypač patinka detektyvai). Gal truputį perdėjau su tuo ‘per visą gyvenimą’, tiek to.

Šiaip ar taip, praėau kalbėti tai apie kūrybą, o ne apie pomėgius. Kita vertus, visas gyvenimas yra kūryba. Pradedant nuo paties ryto, kai nusprendi, ką rengsies, ką valgysi…O pomėgiai gali pasufleruoti, kaip išreikšti save kūryboje.

Ir kas pasakė, kad kurti gali tik profesionalai? Juk kurti galima ir savo malonumui…

Kūryba išlaisvina, padeda užsimiršti, nuplauna dulkes nuo sielos, rūpesčius, užsilikusius pelyti ant paširdžių, išvalo mintis ir kaip skaidrus šaltinio vanduo nuteikia labai žvaliai.

Kurkim, kad ir tušinukus, į kuriuos galima suvynioti ‘paruoštukus’, įvairius prietaisus, įtaisus, poemas, drabužius, šukuosenas, interjerus, patiekalų receptus…Klausykim vidinio balso, ir kada nors rasim savo nišą…

‘Niekuomet žmogus nebūna toks gražus, koks jis būna kurdamas.’ (Vydūnas)

 

 

 

 

 

 

 

 

Ir pabaigai: nėra jokių ribų. Tereikia bandyti. Ir nemanyti, kad iš pirmo karto viskas pasiseks tobulai. Dažnai reikia trupučio kantrybės…

O čia – įkvėpimui

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=0xDf-_8KvGM&ob=av2e[/youtube]