Žinai, niekada iš tikrųjų nebus tos akimirkos, kai viskas, absoliučiai VISKAS bus prarasta. Galbūt taip ATRODYS, bet taip niekada nėra. Juk visada kažkas lieka. Ir tas kažkas esi TU. Taip, TU, Žmogau. Tavo dvasia, kuri, bent teoriškai, nepalaužiama, o teisingai ją užkūrus (ne kaip pečių, bet panašiai), šį bei tą būtų galima nuveikti…

Kartais, kai žmogui labiausiai reikia spyrio į užpakalį, nutinka kas nors, kas sukrečia to užsnūdusio žmogelio sąmonę. Nebūtinai tai turi būti smūgis. Gal netyčia išgirstas žodis, pastaba, perskaitytas straipsnis, daina, filmas…

Tada tiesiog prieš akis pamatai apnuogintą TIESĄ. Supranti, ką būtent visą laiką darei ne taip. Supranti taip aiškiai, kad net beveik girdi tai kažką sakant už nugaros. Ne, ne šizofrenija tai. Bet tarsi pamatai save iš šono. Ir nebegali užsimerkti prieš tam tikrus dalykus.

Galbūt ir ne viskas keičiasi sulig pirštų spragtelėjimu, bet net ir mažiausias atsitiktinumas gali būti stebuklingas, žodžiai – magiški, o poveikis – pakeistas gyvenimas…Ženklai. Jie visad aplink mus, kaip gyvenimo kelrodžiai, ir laikui esant, kai užduodame tam tikrus klausimus, mes esame pajėgūs juos pastebėti ir suprasti. Jei tik nebūtume akli ir kurti tiesai, kurią stengiamės uždengti, užslopinti ir nematyti, nes taip lengviau…Bet, viskam savas laikas…

Ir ne kiekvienas pasidavimas būna amžinas, nes žmogaus siela niekad nemiršta, ji tik pavargsta, apsilpsta, kartais nustoja tikėti ir net išduoda save. Ji gali pamesti prasmę ir nebežinoti, kas esanti, bet ji turi stiprybės niekados neprarasti vilties ir net iš pelenų turi savybę pakilti, jei tik šito pakankamai stipriai užsinori.