Mes žinome, ko norime. Žinome, ko reikia imtis, kad mums pavyktų. Tik dažnai atrodo, kad neturim supratimo, ko norim. Kad neverta nieko imtis, nes nepavyks. Daugiausia dėl to, kad mus valdo netinkami įsitikinimai, kuriuos įdiegė aplinka, o galiausiai ėmėm juos patys kaip kokią maldelę kalbėti: man nepavyks vis tiek niekas nepadėkos ir neįvertins kokia prasmė […]

Aš mąstau vienaip, tu mąstai kitaip. Aš turiu savo nuomonę, jie turi kitą. Jūs mąstote vienaip, o aš kitaip. Ar verta ginčytis? Negi gyvenimas tam paprasčiausiai ne per trumpas? Nėra kada slėptis po kauke, stengtis kažkam įtikti. Taip tik gaištamas laikas, kai būdami savimi, galime tiek daug nuveikti… Juk niekas nedraudžia padaryti tai, ko kitų […]

Eisiu, sakau, pas smuikininką ant stogo, pilnatis tokia ryški, o žvaigždės mirksi taip tyliai. Miestas miega, o mano mintys lydosi kažkur ant asfalto vakarykštėj dienoj…Žodžiai, klaidos, netobulybė. Eisiu, sakau pas smuikininką, paklausyt, kaip jis griežia ant stogo. Stebėsiu kiekvieną jo judesį, jo pasitikinčią povyzą, permatysiu jo sielą ir man atrodys, kad jis ne iš šio […]

Šiandien, vienos iš kelionių autobusu metu, šalia prisėdo moteris su lazda ir tvojo man alkūne, bet mandagiai atsiprašė: „Atsiprašau, nemačiau, kad čia žmogus sėdi“. Ir dėjosi labai nustebusi. Gal aš tikrai moku būti vaiduokliu. Keletas mano ale abstrakcijų:                                   […]

Kančia mus pasiveja dažnai ir įvairiausiais būdais. Ji apsiveja apie kaklą nematoma grandine ir verčia žiovauti, įgijusi nuobodulio pavidalą. Verčia mus kentėti skausmus, plakdama ir talžydama, duria tiesiai į išduotą širdį pagaląstu peiliu. Kartais išnyra tiesiai prieš akis apsivilkusi nostalgijos apsiaustu ir primena dalykus, kuriuos seniai tarėmės pamiršę ir įveikę… Taip, kančia, kokia ji bebūtų, […]