Gyvename laikais, kai niekieno nebestebina technikos dominavimas mūsų gyvenime. Kadaise tikėjome, kad ji palengvins mūsų buitį, bet ši iš mūsų vis dažniau vagia laiką. Tai jau nebe įrankis patogiam gyvenimui, greičiau mes patys tapome įrankiu, nes leidomės užvaldomi minties, kad be technokratinio pasaulio daugiau nieko nėra. Tapome cinikais, netikinčiais tokiomis banalybėmis kaip jausmai. Atitolome nuo gamtos, pamiršome turį šeštąjį jausmą – intuiciją. Svarbiausia, kad pradėjome tikėti atsitiktinumais. Tarsi viduramžiais, kai negalėdavome paaiškinti kurio nors reiškinio moksliškai, suversdavome atsakomybę Dievui, tik dabar kaltiname tikimybių teoriją. Taigi ar egzistuoja atsitiktinumas? O gal viskas jau seniausiai nulemta likimo?

Vis labiau plinta ezoterinė literatūra, nagrinėjame pasąmonės paslaptis. Anot „Pasąmonės galia“ autoriaus, Joseph Murphy ir jo pasekėjo, Peter Kummer, tokio dalyko kaip atsitiktinumas iš viso nėra. Viską esą galima paaiškinti priežasties ir pasekmės ryšiu. Anot jų, mūsų mintys kuria ateitį. Turbūt tai atrodo jau kažkur girdėta, jei skaitėtė panašių knygų arba matėte filmą „The Secret“ ar pan. Kita vertus, ši idėja nėra nauja. Markas Aurelijus, gyvenęs IIa., teigė: „Mūsų gyvenimas yra toks, kokiu jį paverčia mintys“. Jam antrina ir minėtas Peter Kummer. Savo knygoje „Nieko nėra neįmanoma“ jis pateikia priežasties ir pasekmės ryšio aiškinimą, cituodamas Burto Goldmano ir Chosė Silvos knygą. Ten aprašoma tokia istorija:

„Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito ant žemės, ir storas žalias vikšras, kaip tik tuo metu šliaužęs savo keliais, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną.Kai tik jis užsiropštė ant pat jo viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Sugrįžęs namo, jis persirengė, o suterštas kelnes nunešė į valyklą. Ten sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinukę ant gatvės kampo. Paskui pradėjo susitikinėti dažniau, įsimylėjo vienas kitą, susituokė. Jiems gimė berniukas. Jis buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu, vėliau ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to, kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia priežastis ir kokia pasekmė!“

Taigi norom nenorom gali įtikėti, kad valdydami savo pasąmonę, galime valdyti savo gyvenimą. Visų minčių nesuvaldysime, nes kasdien vidutiniškai generuojame apie 50 000 minčių. Užtat gali pagelbėti emocijos. Jos kaip kelrodžiai. Taika, ramybė, džiaugsmas turėtų suvaldyti visus įmanomus nemalonius atsitiktinumus, užkirsti jiems kelią.

Kita  vertus, vertėtų atminti, kad net nemalonios aplinkybės gali išeiti į naudą. Kaip liaudyje sakoma : „Nėa to blogo, kas neišeitų į gera“. Pasąmonės keliai nežinomi.

Linkėkime gero kitiems, nes net Raganų Knygoje parašyta, kad viskas, ką išsiunti, grįžta tau bumerangu trigubai. Tame daug logikos – kai linki blogo kitam, galvoje sukasi mintys apie nesėkmes, kurias gali prisišaukti. „Nekask duobės kitam…“

Galbūt viskas vyksta vienu metu? Mes kuriame savo likimą, bet mum tik taip atrodo, išties kuriame jį tokį, koks jau numatytas..? Nedarau jokių išvadų, bet linkiu gerų minčių ir gerų pasekmių. Juk turbūt ne kartą teko įsitikinti, kad ko bijosi – tas ir bus…

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=ZmcqIWYyn-E[/youtube]