Gal po daugybės metų, kai būsiu šimtametė, nebijokim to žodžio, bobutė, prisiminsiu vieną iš tokių vakarų kaip šis. Nuobodus, paprastas trečiadienio vakaras. Palaiminta nuobodybė. Atminsiu savo jaunystę, gal daugybę praleistų progų…Galbūt beprotiškai norėsiu pasukti laiką atgal ir sugrįžti į vieną iš tokių vakarų ir pabūti su žmonėmis, kuriuos ilgainiui nusinešė gyvenimas…

Mano langai išeina į vakarus, todėl galiu matyti saulėlydį…Ir taip, šiuo metu turėčiau daryti ką kita, bet girdžiu tik plaktuko kalenimą, jaučiu ramybę ir noriu joje nugrimzti…Bent trumpam. Noriu pasvajoti. Noriu pamiršti viską, viską pasaulyje ir bent trumpam išeiti į niekur. Toli nuo visų. O tada sugrįžti. Ir kad kas nors lauktų. Nes nėra nieko geriau, kaip grįžti namo…

Gal net ir trumpalaikis tingėjimas turi prasmę? Atitraukti nuo nesvarbių, palyginus su pačiu gyvenimu, dalykų, bent trumpam grąžinti mus į tokią vidinę būseną, kai tikime stebuklais, pasakom ir jaučiamės kaip vaikai. Juokiamės kaip vaikai. Pametę kvailas socialines kaukes.

Jei nesijauti laimingas čia ir dabar…tai niekada ir nebūsi. Iš tikrųjų nėra tokio dalyko, kaip atostogos. Kiekviena diena yra kaip šventė. Tik ar reikia laukti, kol bus per vėlu tai suprasti..? Kasdienybė pažeria puokštę džiaugsmo dovanų. Rutina yra tikras stebuklas. Skausmas, ašaros, neteisybė – laikini nesklandumai…Įsiklausyk – tai laikina…

Vertinti tai, ką turiu. Nuo šiol tai mano tikslas. Pasižadu jo laikytis. Daugiau jokių akimirkų, prabyrėjusių pro pirštus kaip smėlio smiltelės, nespėjus jomis pasidžiaugti. Gyventi. Mokytis gyventi. Su šypsena.

 nuotrauka – Igorio Zenino