5 Comments

1. 

   aprile

    /  2011-09-18

   Pažįstami jausmai, kurių nesinori jausti ir patirti. Nesinori liūdėti ir nuolat neįtikti kitiems, slėpti save, bet kartais tenka. Bet tai praeina ir vėl rodos viskas gerai, kol vėl nesutinki liūdesio. Išgyvenusi jį supranti, kaip gera džiaugtis ir labiau brangini nuostabias akimirkas, nors kartais ir jos gali kelti lidūesį, bent jau man taip būna. Kartais tieisog norisi to, kas neįmanoma, norisi, kad žmonės tave suprastų, kad būtų kitokie, kitaip pažvelgtų į tavo jausmus, bet dažniausiai supranti, kad tik pati turi keistis, kitaip žiūrėt į situaciją, nes kitus pakeisti gal ir neįmanoma..

2. 

   Simona

    /  2011-09-19

   Aš manau, kad gyvenimas per trumpas, kad prie kitų taikytumeis. Supratau, kad geriausia būt savim, ‘nardyt’ nėra prasmės (užtenka pagarbos kitokiai nuomonei, tolerancijos, mandagumo). Visiem vis tiek neįtiksi Todėl neverta švaistyt energijos ir laiko. O jei nesupranta vieni, įvertina kiti 😉 tik reik ieškot, nesislėpt, pačiai sau patikt…Pirmiausia priimt save tokią, kokia esi (gal ir banali, nuvalkiota, bet užtat kokia tiesa!). Iškelk galvą aukštyn ir dėl niekieno savęs neišduok, tobulėja žmogus ne tada, kai keičiasi pgl. kitų primestus standartus, o kai save priima ir siekia paties išsikeltų tikslų.
   O akimirkų būna visokių, visokių jų ir reikia, kitaip būtų visai pilka gyvent Klysti, pykti, liūdėti – žmogiška, juk kam tada mum tie jausmai…:)

3. 

   aprile

    /  2011-09-25

   Man kartais atrodo, kad mane supantiems žmonėms nereikia manęs tokios, kokia esu su savo mintimis, norais. Rodos esu per daug nuo jų skirtinga, visko neišreiškiu žodžiais, pasilieku daug ką paslėpto savy, nes matau, kad jiems to nereikia. Bandau pati kažkaip keistis, daryti, kas man patinka, bet vienai to daryti nesinori,tiesiog apima vienišumo jausmas, tad vėl ieškau, kas būtų bendro su kitais. Man rodos, jog turiu atrasti, dėl ko čia gyvenu, nes kartais viskas taip beprasmiška… Randu jėgų ir vėl bandau gyventi, daryti ką nors kitaip, bet kartais pavargstu nuo to, jog nežinau, kam čia esu…

4. 

   Simona

    /  2011-09-25

   Žinau, ką turi omeny, visi nors kartą kokiam žmonių būry yra pasijautę ‘balta varna’. Bet tai nėra taip jau blogai! 😉 Nesikeisk (!), o tobulink save ir daryk tai, kas TAU patinka. žmonės ateina ir išeina, ir kada nors gali gailėtis, kad gaišai laiką stengdamasi įtikti ir patikti žmonėms, kuriems buvo giliai nusispjaut. Viskas turi savo priežastį (tiki tuo?), netgi vienatvė tarp žmonių. Galbūt dabar taip neatrodo, bet ji paskatina ieškoti. Gal ji tam tau ir siųsta, kad įveiktum save, išmoktum daryt viską ir viena? Tam reikia stiprybės. Ji išmoko atrasti save, kantrybės, dar tūkstančio dalykų…
   Esi čia tam, nes esi kažkam tirkai labai reikalinga (žmogui, kurį sutiksi, tikslams, kuriuos pasieksi, žmonėms, kuriems gali padėti…), neabejok tuo. Ir nepamiršk, kad geriausi dalykai nutinka netikėtai 😉
   O ir pasauly yra 7 mlrd. žmonių. Neapsiribok ties tais pačiais. Kažkur tikrai yra žmogus, kuris puikiai tave supras Čia jau mokslinis argumentas (remiantis tikimybių teorija :))
   Ir dar. Pradėk nuo sakymo ‘taip’ įvairioms galimybėms. Tiesiog dažniau sakyk ‘taip’. Pamatysi, kaip tai po truputį praplės akiratį
   Ir šiaip, juk rašai tokį gražų blogą, turi kažką savy įdomaus! Kartais tereikia nenukabint nosies, pasistengt ir išlaukt savo laiko Juoda visad keičia balta 😉
   O kad dienos neatrodytų beprasmiškos, susirašyk tikslus ir darbus (įtrauk malonumų) ant lapelio, o juos įgyvendinus, užspalvink rutuliukus, dėliok pliusiukus. Gyvenk šia diena, retai kada įmanoma suvokt savo esmę taip iš karto, geriau tokių dalykų savęs per dažnai ir neklaust, o džiaugtis mažomis pergalėmis
   O dabar nusišypsok
   Sėkmės 😉 Ir būtinai parašyk, kaip sekėsi (gali ir į žinutes 😉 )

5. 

   aprile

    /  2011-09-25

   Ačiū 😉 Paskaičiau ir pagalvojau, kad ir pati sau nuolat tai kartoju, kad viskas turi priežastį, kad tai siunčiamos gyvenimo pamokos ir pan. Gal kartais tiesiog reikia tai išgirsti ir iš kito nepažįstamo žmogaus