Kažkada pasauliu buvo tavo smėlio dėžė, o dabar gali laisvai po jį keliauti, pažinti…Bet ar kada susimąstei, kiek Tavyje yra potencialo jame kažką p a k e i s t i? Kas pasikeistų, jei Tavęs nebebūtų? Manai, jis ir toliau sau suktųsi kaip sukęsis? Siūlau pagalvoti darsyk.

Visų pirma, aplinkinių laimė bent truputį priklauso ir nuo Tavosios. Juk mes džiaugiamės, kai mūsų artimiesiems sekasi, jie sveiki ir laimingi. Tik nemanyk, kad Tavęs niekas nemyli ir esi niekam nereikalingas…

Turi daug, todėl gali daug duoti. Gali išmokti dalytis su kitais. Muzika, kurios klausaisi, mintimis, kurias mintiji, eilėraščiais, pyragais, sukurtais papuošalais, bet kuo, ką tik moki sukurti. Savo buvimu šalia ir paprasčiausia žmogiška paguoda.

Siūlau keisti pasaulį aplink save. Koks mažytis ir nereikšmingas jis Tau beatrodytų…Šalia Tavęs kažkas tikrai yra. Kasdien ką nors tikrai sutinki. 

Jei matai, kad ką nors įmanoma padaryti, kad pasaulis būtų gražesnis, nedvejok ir tai padaryk. Susitvarkyk aplink save. Nešiukšlink. Gyvenk sveikiau. Mylėk ir gerbk savo kūną, sveikatą. Jei save myli, tikrai niekaip savęs nežalosi ir neskriausi.

Jei matai, kad reikia apginti ką nors, kas pats to padaryti negali, nedvejok – taip ir padaryk. Jei jauti, kad reikia užkalbinti liūdną žmogų ant vienišo suoliuko, nedvejok – imk ir padaryk. Aplink mus tiek įdomių, draugystės vertų žmonių, kuriuos per anksti nurašėm…

Jei žinai, kad draugui liūdna, pabandyk jį pralinksminti. Jei jauti, kad kažkas nebetiki savimi, pasakyk gražų žodį, parašyk gražų laišką… Netaupyk komplimento progai, kuri gali niekada ir neateiti. Jei nori atsiprašyti – nedvejok, imk ir padaryk tai. Nebijok būti atstumtas/a, bent jau būsi pabandęs/iusi…Geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei.

Nesiūlau pernelyg įkyriai kam nors siūlyti savo pagalbos, arba būti išnaudojamiems savanaudžių (jokiu būdu). Siūlau nebijoti pasielgti spontaniškai. Spontaniškai g e r a i. Vieni nustemba, kiti apsidžiaugia, dar kiti – susigraudina…Kartais nė nežinai, kad nežymus dėmesys likimo nuskriaustam reiškė tiek daug…

Nereikia nieko milžiniško. Viskas ‘telpa’ į smulkmenas. Mažas, nereikšmingas gyvenimo akimirkas. Kurios iš tiesų tokios reikšmingos. Juk metai prabėga kaip viena diena. O akimirkos klapsi akių mirktelėjimais lašas, po lašo, lėtai…Ir kiekvieną kartą jauti – tai gali būti nauja pradžia. 

NEBIJOKIM BŪTI GERI.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=RpGCaK9vD5Y[/youtube]