Viskas taip greit keičiasi, kad kartais atsimerkus reikia pagalvoti, kur padėjau seną save ir savo pasaulį.
Senasis mano pasaulis traukiasi, mąžta, tolsta nuo manęs, kol tampa nespalvotas ir visiškai nematomas. Kaip laivas vaiduoklis. Tik nė kiek neliūdna dėl to. Jei turėčiau jėgų sukelti vėją, nupūsčiau tą praeitį dar toliau. Ir ji nuplauktų girgždėdama ir aimanuodama savo pesimistiškas melodijas, kurios man nebeįdomios.
Bet svarbiausias čia yra pats paleidimo momentas. Kartais taip ilgai įsitvėrusi laikausi to, ką jau seniausiai reikėjo paleisti. Tai, ką sapnavau košmariškomis naktimis ir grieždama dantimis…Dabar nebebijau net dienomis. Ir kažkaip net džiugu dėl to. Tarsi pasakų herojė, jaučiuosi nugalėjusi jei ne baisųjį slibiną, tai bent raganą ar šmėklą. Tarsi būčiau įveikusi kažkokią užduotį, koptelėjusi vienu laipteliu aukščiau.
Teisingi žodžiai: ‘Kartais reikia prarasti kažką neįsivaizduojamai brangaus, kad atrastum kažką dar brangesnio.’
Ir pokyčiai ne visados būna blogi. Gal ir gali ką nors prarasti, bet gali atrasti ką nors dar geresnio. O jei ir nerasi, bent įgysi patirties.
Šiuo metu mane domina tik ateitis, kurią statau dabar.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=r3Cg1wxgX6M[/youtube]
Lina
/ 2011-05-30Kaip poetiškai parašyta man patiko labai ir gryna ties – nereikia laikytis įsikandus praeities. Just let go. Kartais sunku, žinau, ir man buvo kai mėnesiais vaikščiojau nealėdama pamiršt blogo pažymio, nevykusios meilės, nusivylimo kitais mane supančiais žmonėmis, bet tiesiog sustojau ir paklausiau savęs ar judu į priekį ar stoviu vietoj. Ir supratau, kad einu atgal. O to tikrai nenorėjau. Nusprendžiau judėt į priekį. Džiaugiuos, kad ir tu ;)))