Bijom ne aukščio. Bijom nukristi. Kristi. Tos juodos duobės, atsiveriančios po kojom, kai supranti, kad niekas tavęs nelaiko ir nesiruošia gaudyt. Nesaugumas. Pojūtis, kad esi sau. Kiekvienas sau ir už save. Nagais, ragais ir alkūnėmis.

Prisimeni tą sapną, kai atrodo, kad krenti ir staiga pabundi..? Visi mažiau ar daugiau jaučiasi nesaugūs…

Mes nežinome, iš kur ir kodėl čia atsiradome. Niekad ir nesužinosime vienos vienintelės tiesos. Gyvenimas tam tiesiog per trumpas. Bet kažkodėl esame žiaurūs vieni kitiems.

Tas visuotinis abejingumas. Skubėjimas teisti. Atsimerkim ir supraskim, kad esam vienodi. Su savo baimėm, skausmu, liūdesiu ir džiaugsmu. Esam lygūs. Vienodai nusipelnę gyventi.

Kokio velnio mes taip bandom pralenkti, iššokti aukščiau kitiems ant galvų..? Tas noras padaryti geriau, gauti pigiau, tas kvailas pasididžiavimas savimi, kai nepasiseka konkurentui. Požiūris – ‘Jei reikės, pastumsiu ir įkasiu.’ Negi dar nebloga nuo to?

Bijom ne mirties, bijom likti užmiršti. Žmonės niekada neužmiršta, kaip juos kas nors  privertė jaustis. Tik ar norim, kad mus taip prisimintų? Visi anksčiau ar vėliau praregi. Svarbiausia yra tai, ko nelaimėsi nei varžybose, nei lenktynėse, nei loterijoje.

Žmogiškumas.

Išmokti ne tik klausytis, bet ir girdėti. Ne tik neapkalbėti to, ko net nepažįsti, bet ir priminti kitam taip nedaryt. Įsivaizduok tokį pasaulį…