Ir vis tik neverta bandyt visus sužavėt. Vis tiek taip nebus. Banalybė, bet užtenka būt savimi. Tada pradedi pastebėti, ko anksčiau nematydavai: kaip žmonės išeina iš savęs, kad tik kas nors juos pripažintų…Ir supranti, kaip kvailai anksčiau elgdavaisi…

Taip jau yra, kad daugelis net nenori būti laimingi, jie nori atrodyti laimingi. Graži išvaizda, atitinkamai atrodantys draugai ir antra pusė šalia, visi kiti atributai…Aplink save sukuriamas plastiko pasaulis, kuriame nuoširdumo nerasi nė su žiburiu. Beje, jis laikinas.

Visų mėgiamu vis tiek niekada nebūsi. Tai kam lakstyt kažkam iš paskos su komplimentais? Kam išvis iškelti kažką virš savęs? Kas pasakė, kad kažkas yra geresnis už kitus? Tegul daro kas ką nori. Tu turi daryt tai, kas  svarbu tau. Mokėti sakyti taip ir ne.

Velniop dirbtines šypsenas. Ir laiką gašinantį bandymą pritapti. Kol tai darai, netenki potencialios savo asmenybės dalies, kuri galėtų pritraukti žmones, kurie iš tiesų į tave panašūs…

Net tai, kas atrodo labai patrauklu ir populiaru, vėliau paaiškėja esą tušti dalykai. Ar verta iškeisti savo pasaulį į tą, kuriame tik žmonės, su kuriais negali kalbėtis iš tikrųjų, ir blizgučiai, kurie atrodo gerai, bet kažkodėl nebedžiugina?

Kada nors supranti, kad paviršius ir tėra paviršius. Sėkmė – labai jau reliatyvus dalykas. Turi klausyti savo proto balso, turėti tvirtą požiūrį ir nepasiduoti. Įsipaišyti – labai lengva, išlikti savimi – milijoną kartų sunkiau, bet, galiausiai, tikrai verta. Ir turbūt tai – vienintelė tikra sėkmė.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=wF1WzzrLmpk[/youtube]