Vėjui nereikia priežasties pūsti…Snaigės irgi krenta savaime.

Saulė šviečia be pastangų…Ir liūdesiui nereikia batų, kad sektų paskui.

Kiekviena diena gali būt šventė ir karas…Arba ilga pauzė. Prieš kažką griaunančio vėlei.

Kažkur pianino klavišais bėgioja fantazija, pučia fleitą baimė, pasislėpus po stalu.

Tik toli matyti vilties žiburys.

Akys išduoda, ką nutyli lūpos.

Atsimuša plaštakė-svajonė į stiklą ir krenta, krenta, krenta kaip snaigės.

Jos abejingos. Kaip ir žmonės.

Už stiklo – pūga. Už akių – liūdesys.

Toks pažįstamas, nurimęs ir užsigulėjęs kaip senas dienoraštis stalčiuose. Primenantis, ką reikia padaryti, ko nepamiršti…Kaip svoris, pririštas prie kojos, neleidžia pakilti į orą ir skristi. Nepaisant visko.

Laimė kartais išeina pasivaikščioti. Bet ji visada grįžta. O ją pavaduoja ramybė.

Mieganti pagalvės pūkuose. Pasislėpus ryto garsuose, kai viskas sustingę. Kvepianti ryto arbata. Minkšta, pūkuota ir nepretenzinga.

Bandau su ja susidraugauti…

…pabudus pamačiau, kad jau prisnigę…štai taip tyliai, paslapčia atėjo žiema…ech, greitai jau Kalėdos  

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=olBqBoHM4zE[/youtube]