Net jei jauties kaip trečia rankovė megztiniui, kaip penkta koja šuniui, kaip pasibaigęs pieno pakelis, kaip išbarstyta kava ant grindų, kaip nebereikalingas senas žaislas…Visada prisimink, kad tie jausmai nevisad atitinka tikrovę…Net jei tuo metu esam neįvertinti, jaučiamės sugniuždyti, palikti, išduoti…

Nesvarbu, kokių ir kiek klaidų padarysim, kokiais keliais pasuksim, ar ką didelio nuveiksim…Mes visad liksim nei daugiau, nei mažiau. O visa kita – semantika, pavadinimai, kortelės su pareigomis, prisegtos prie švarkų, banalios etiketės, pavadinimai…Liaudiškai tariant, ne šventieji puodus lipdo ir visi mes iš to pačio molio drėbti. Svarbiausia, nepamiršti žmogiškumo. Visi esam lygūs. Nepaisant to, ką turim ar ką galim. Mes juk galim tobulėti ir šitie dalykai keičias…Ir kas lieka, kai nieko (materialaus, apčiuopiamo) nebelieka? Mes. Vidinis Aš, įsitikinimai, vertybės…Verta susikurti sau stiprų pagrindą po kojomis, iš savo nuomonės ir vidinės filosofijos. Šito jokios aplinkybės, be paties sutikimo, neatims.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=0jdcOXDl-bA[/youtube]