Viskas, viskas, viskas
yra beprasmiškai tyliai
štilio būsenoj net vanduo mano sielos ežere
ir akyse nudžiuvo mano svajonių medis
o žvaigždės virš namų pamiršo mirksėti
ir saulė rytais, matyt, nebepasidažo
o susigėdęs mėnulis beišlenda tik pusiau iš po debesio…
ir apgirtę nusigroja žiogai žolėj
o katinai nebemurkia
viskas, viskas, viskas
yra beprasmiškai tyliai
2011 vasara
……………………………..
Apie prasmę – ar kas nors tokią turi..? Jos paprasčiausiai nėra. There is no point in anything anyway, so there is no need to worry. Arba pastaruoju metu jos nerandu. Taip daug ko nekenčiu. Ką beketinu daryti, kad pakeisčiau ką nors, atsimušu kaip į kokią sieną. Todėl pradeda atrodyt, kad stengtis neverta.
Viskas visai ne taip, kaip kažkada įsivaizdavau…Ir tikrai ne gerąja prasme.
Oh well, praeis.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=rZRS4b8kHvg&feature=related[/youtube]
aprile
/ 2011-11-18Keista skaityt kažką liūdno tavo bloge, bet eilėraštis man vis tiek patiko. Kažkaip pripratau, kad tavo bloge viskas taip miela, gražu, gera ir man tai buvo lyg šviesos spindulėlis
Atrodė, kad tu visada įžvelgi tik šviesią, gerą pusę ir blogų, liūdnų jausmų nesutinki ar jie tavęs nekankina. Bet paskaičiusi supratau, kad ir tau būna visko, kad stengies, kovoji, o rezultatų kartais kaip nėr taip nėr. Tik gerai tai, kad iš tiesų tai vienaip ar kitaip praeina. Manau, kad jei mum atrodo kad vis atsimušam į sieną, gal reik ir daugiau atsimušt, nes kiekvienas dalykas kažką mum duoda, gal tik tai suprast pavyks žymiai vėliau, nes visai kitaip tai įvertinsi, o gal galiausiai suprasi, ką turi keisti ar daryti kitaip. Aš labai tikiuosi, kad netrukus ir vėl galėsi viską matyti gerąja prasme. O prasmės manau ieško nedaug žmonių, aš irgi jos dar neatradau, bet noriu tikėti, kad kiekvienas gali atrasti savo prasmę, tik gal tam reik pribręst, prikaupt daug patyrimo, ieškojimų ir pan. 
Kažkodėl manau, kad esi stiprus žmogutis, neleidžiantis sau pasiduoti ir kovojantis už savo gražų pasaulį. Taip kad nenuleisk rankų ir tikėk savo gražiomis vizijomis, svajonėmis, nes aš tikiu tavo pasaulio vaizdu, kurį susidariau skaitydama tavo blogą 😉
Simona
/ 2011-11-18Ačiū už gražias mintis, Aprile ;)(visad randi ką nors gražaus pasakyt
). Iš tikrųjų, pačiai buvo keista pasiduoti mintims apie ‘nesėkmę’, užtat supratau, kad tos mintys jau senokai bebuvo aplankiusios, o tai gerai, vadinasi, jau ilgokai mąsčiau ‘švariai’:) Tai yra, jaučiu, kad myliu ir priimu save labiau, nei anksčiau, ‘nebeplaku’ savęs ir esu sau daugiau draugė, nei priešė, nors anksčiau buvau vos ne minčių savidestrukcijos meistrė (bet tie laikai palikti už nugaros 😀 ). Ir gerai, kad tas ‘pasidavimas’ ilgai nebetrunka, vakare ar kitą dieną eini toliau…Iš tiesų, man vidinis pasaulis labai svarbus, nesuprantu paviršutiniško požiūrio, nemoku taip žvelgt, vis tiek kapstau gilyn, analizuoju :)Turbūt esu šiek tiek idealistė. O kovot su neigiamais dalykais tikrai teko ir tenka, bet dabar tai daugiau ar mažiau smulkmenos(tarkim, ar ne liūdna, kai pamatai tikrąjį žmogaus, kurį laikei draugu, veidą, nusivili žmonėmis,kai supranti,kad jiem tik reikia naudos, būna, kad ‘šalta’ aplink, ir būna dienų, kai trūksta kažko sielai gražaus…) dėl to visad stengiuos elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manim elgtųsi ir tiesiog stengiuos pati būt geru žmogumi. Kovosiu ir ginsiu savo pasaulį, malonu, kad mano mintys kažkam atrodo gražios :))
Darius
/ 2011-11-23ir aš truputi sutrikau paskaitęs eilėraštuką, bet kai perskaičiau Simonos atsakymą Aprilei supratau, kad tai tik akimirka silpnuko, nuoskaudos ir nusivykimo žmonėmis gal būt…nesame mes robotai, o esame tik žmonės su savo jausmais, pergyvenimais ir nuotaikomis, tad, kaip ateina nusivylimo ir bejėgiškumo minutė – taip ateis stiprybės ir džiūgesio valanda, kas ir įvyko….esi labai teisi, Simona….
Simona
/ 2011-11-23…tamsiausia valanda būna prieš aušrą