Būna, kad prarandi apetitą gyvenimui. Nebekvepia gėlės, nevilioja maistas. Nebeprisimeni, kada paskutinį kartą pakėlei galvą į dangų. Pamiršti saldžios arbatos skonį. Tai, kaip ledai gelia dantis. Kaip duria rožės spygliai. Kaip skaniai kvepia garuojantys pietūs. Kokios rūgščios vyšnios ir kokios saldžios avietės…

Išmokom naudotis tik rega ir klausa. Pamiršom lytėti, uosti ir ragauti. Bėgam ir bėgam.

Mes tiek viskuo persisotinom, kad nieko nebenorim. Maistas – prėskas, tiesiog beskonė masė, į kurią dažnas valgydamas nė nebežiūri, nes ką nors skaito, žiūri tv, arba valgo prie kompiuterio, ar net eidami, jeigu ne bėgdami…Buvimas tyloje, mums, pripratusiems prie naujausių technnologijų teikiamų ‘patogumų’, tampa sunkiai pakeliama nuobodybe.

‘Americans know entertainment, but they don’t know pleasure’. Ko gero, šią mintį galime pritaikyti ne tik amerikiečiams. Visi kartais pamirštam visa ko esmę – mėgautis. Paliesti, užuosti, pajusti visais įmanomais pojūčiais.

Po truputį grįžta noras pamatyti ką nors naujo, gražaus. Paragauti to naujo patiekalo, kurio receptą matei žurnale. Perskaityti ką nors įkvepiančio, atrasti gražią vietą…Žodžiu, apetitas tam kažkam. Apetitas gyvenimui. Tokiam, kuris tau labiausiai prie širdies. Tas noras grįžta, jei tik truputį pasistengi.

Viskas ir prasideda nuo to apetito.

Juk kartais gyveni ne visai taip, kaip norėtum, ne ten, kur norėtum, arba ko nors kurį laiką negali pakeisti. Arba tavo svajonės išsipildo kitiems. Arba tave nuvilia artimi žmonės. Arba…Arba tiesiog – nebeturi apetito gyvenimui.

Ką gi. Bent jau vieną dalyką visada gali pakeisti. Požiūrį.

‘Laimingiausi žmonės tie, kurie supranta, kad geri dalykai atsitinka tik tada, kai LEIDŽIAME jiems įvykti.’ 

Tie, kuriem nieko netrūksta, dažniausiai būna tie, kurie neturi nieko, arba turi mažiau nei kiti. Užtat jie sugeba vertinti tai, ką turi. Galbūt jie niekad neturės daugiau, bet turės viską, kas svarbiausia. Ramybę, nesivaikant tikslų, kurių dauguma to neverti.

Mes esam savo sielos šeimininkai. Jos niekas nepalauš. Mus gali uždaryti, išvežti, kankinti, apšmeižti…bet vidiniai įsitikinimai anksčiau ar vėliau laimi. Kas akyse, tas  anksčiau ar vėliau įgyja formą ir gyvenime.

Mylėk gyvenimą. Užuosk, ragauk, matyk, girdėk, liesk. 

Pradžioje reikės prisiversti, vėliau pajusi tai visa širdimi. Vieną dieną galbūt vėl viską teks pradėti iš naujo, nes reikia išsiugdyti įprotį matyti tai, kas gerai šiuo metu, bet neverta pasiduot, nebent tam, kad vėl bandytum iš naujo. Juk tai ir yra tai, ką vadinam gyvenimu.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=UZ7C1q1OyJQ&feature=related[/youtube]